Zujkiz blogas

Mano vienas žiauriai mylimas žmogus yra materialistas (mano akimis).

O kadangi aš esu “gėlių vaikas” ir mėgstu vaikščioti “su rožiniais akiniais”, tai vieną kartą nuoširdžiai papriekaištavau tam asmeniui už jo materializmą.

Ir pasakiau: “Nu negi tu nieko neidealizuoji?!”

Ir sulaukiau atsakymo, kuris privertė mane nusikvatoti iš visos širdies: “Žinoma, idealizuoju…Aš idealizuoju pinigus!!!”

:D

Pirmą kartą gyvenime teko žaisti dažasvydį :)

Tik atvažiavus į veiksmo vietą mane apėmė panika :) Išsigandau mėlynių ir galimo skausmo :) Esu toks žmogus, kuriam reikia švelniai “įspirti į užpakalį” kartais :) Taigi gavau švelnų spyrį ir sužaidžiau :) Ir man patiko!!!

Keletas praktinių patarimų:

• Gausite aprangą bei kaukę, tačiau būtinai po apačia turėkite ką pasivilkti (geriausia kasdieninius rūbus). Apatinis aprangos sluoksnis apsaugos nuo galimų mėlynių. Kartais dažai persigeria per viršutinį sluoksnį ir įsigeria į apatinį, tad negaila bus sugadinti rūbelių;
• Apsiaukite kasdieniniu apavu. Nes dažai tykšta visomis trajektorijomis :)
• Jei jus pašovė, jokiu būdu nenusiimkite apsauginės kaukės, kol neišėjote iš žaidimo aikštelės;
• Nešaukite į žmogų, jei esate arčiau nei 5 metrai. Gali prireikti medikų pagalbos;
• Kai taikysite į priešininką, šautuvą pakelkite šiek tiek aukščiau. Dažų kamuoliukas išskridęs šiek tiek keičia skrydžio trajektoriją;
• Žaidimas reikalauja atidumo - ne tik pastebėti besislepiančius preišininkus, bet ir nenukalti savo komandos narių;
• Kai dažai užtykš ant jūsų kaukės, pirmą kartą nustebsite. Paskui jau nebe;
• Pasiruoškite šliaužti, ropoti ir bėgioti - tai smagu;
• Klausykite švilpuko, kuris informuoja apie vieną žaidimo etapo pabaigą. Kitaip galite likti tykoti savo priešininkų, kurie jau seniausiai laukia “saugumo” zonoje kito žaidimo etapo :D

Draugiškai rekomenduoju pabandyti - mane “užkabliavo”! :)

Šiandien man vidinio apsivalymo diena :) Nežinau ar Jums taip būna, bet man tai jo:) Ir norėčiau pasidalinti savo mintimis apie gerus žmones :) Aš eilinį kartą įsitikinau, kad jų yra ant šito svieto. Ir jie kažkaip pasimaišo tavo gyvenimo kelyje, kai tau jų tikrai reikia. O gyvenime būna tokių situacijų (vieniems dažniau, kitiems rečiau), kai tau jų reikia. Gyveni žmogus sau, užsisuki darbuose ir varai varai per gyvenimo “rutiną”. O kai atsitinka kažkas (pvz. beprecedentinė situacija tavo gyvenime) ir pasijunti pasimetęs, vat tada pati geriausia situacija pamatyti kiek gerų žmonių yra. Patikslinsiu, kad mano apibrežimas “geras žmogus” yra (kas be ko) subjektyvus ir apima ne tik draugus, bet ir tuos žmonės, kurie nėra nei draugai (sąlyginai “svetimi” žmonės). Tai va, pati savo kailiu patyriau, kad gerų žmonių yra ir manęs niekas neįtikins kitaip. Žinoma, galima pasakyti, kad aš kalbu naiviai (aš tokia ir esu :D) arba kvailai (ir čia nebūtų melas :D), bet aš savo kailiu įsitikinau, kad taip ir yra. Ir eilinį kartą lenkiu galvą prieš Dostojevskį. Protingai žmogus parašė savo veikale “Idiotas” :) Tai va, ačiū tiems geriems žmonėms! Abejoju ar kai kurie perskaitys ką aš čia parašiau, bet čia neesmė. Man pačiai geriau, kad parašiau jiems skirtą post’ą :) Ir kaip pasakytumėm mes su viena drauge: “žmonės, mes jus jamame!”

Užsidiskutavau šiandien apie multitasking’ą. Nežikau kaip kitose veiklos srityse, tačiau maniškėje multitasking’as ima valdžią. Multitasking’as iš vienos pusės yra žiauriai gerai :) Man patinka, kai mano kompetencija apima ne viena siaurą sferą, o daugiau. Tačiau aš pastebėjau vieną paprastą dalyką, kuo daugiau darbų aš darau, tuo prastesnis jų galutinis rezultatyvumas. Ir iš esmės savo tiesioginio darbo (pagal pareigybių pavadinimą) aš neatlieku beveik :) Man šiek tiek juokinga ši situacija :) Yra labai gerai, kai tu gali kai kurias funkcijas deleguoti kažkam kitam, o bet tačiau iškyla keli kiti niunsai: būna situacijų, kai tu paprasčiausiai neturi kam jų deleguoti arba asmuo, kuriam tu deleguoji yra nekompetetingas (nes tokia mano veiklos srities rinkos padėtis) ir galutiniame rezultate - rezultatyvumas vėl nėra toks, kokio norėtųsi. Padariau vieną išvadą - multitasking’as yra gerai, kai jis būna su ribomis! :) O ribas jau kiekvienas nusistatome subjektyviai. Savirealizacija ir piniginė išraiška dažnai koreguoja tas ribas. Tačiau man pradeda rodytis, kad daugelyje lietuviško (o gal ne tik) kapitalo kompanijose piniginė išraiška ima nebeatitikti multitasking’a motyvuojančių aspektų. Ir darosi dažnesnė situacija, kad po truputi važiuoja stogas… Ir kažkaip man kirba abejonė, ar stogo važiavimą sustabdo tam tikra piniginė suma? O jei sustabdo, tai ar ilgam? :)